Šiuolaikinėje aplinkoje išmanieji įrenginiai tapo natūralia
mūsų kasdienybės dalimi – jie lydi mus darbe, namuose ir net užsiėmimuose,
kuriuose dalyvauja mūsų vaikai. Vis dėlto ankstyvajame amžiuje kiekvienas
aplinkos dirgiklis turi kur kas didesnę reikšmę, nei gali pasirodyti iš pirmo
žvilgsnio. Ypač tada, kai kalbame apie ugdomuosius užsiėmimus vaikams, kuriuose
svarbiausias tampa ne tik pats veiksmas, bet ir jo kokybė.
Būtent čia atsiranda poreikis pažvelgti giliau – ne tik į
elgesį, kurį matome, bet ir į procesus, vykstančius vaiko smegenyse.
Ši tema analizuojama remiantis neuroedukatorės Joanos
Cironkaitės įžvalgomis apie vaikų dėmesio ir elgesio reakcijas į išorinius
dirgiklius užsiėmimų metu.
Kodėl taip lengva išblaškyti vaikų dėmesį?
Mažų vaikų gebėjimas išlaikyti dėmesį dar tik formuojasi. Už
tai atsakinga smegenų dalis – prefrontalinė žievė – vystosi palaipsniui, todėl
vaikai yra itin jautrūs aplinkos dirgikliams. Kaip teigia neuroedukatorė Joana
Cironkaitė, vaikų smegenys yra natūraliai linkusios pirmiausia reaguoti į
naują, ryškų ar netikėtą stimulą.
Telefono ekranas, judesys ar filmavimas aktyvuoja
orientacinį refleksą – automatinę reakciją, kurios vaikas sąmoningai
nekontroliuoja. Tai reiškia, kad net ir įsitraukus į veiklą, dėmesys gali būti „perimamas“
akimirksniu. Tokiais atvejais smegenys prioritetą suteikia ne užduočiai, o
naujam dirgikliui. Dėl to prarandamas veiklos tęstinumas, o vaikui tampa
sunkiau išlaikyti dėmesį, sekti užduotį ir įsiminti informaciją.
Natūralus elgesys ar „pasirodymas“?
Vaikai mokosi per spontanišką patirtį, tyrinėjimą ir ryšį.
Tačiau pastebima, kad filmuojami ar stebimi jie dažnai pradeda elgtis kitaip –
pozuoti, ieškoti dėmesio arba priešingai – atsitraukti. Neuroedukacijos
požiūriu, tai susiję su tuo, kad vaiko smegenyse aktyvuojasi socialinio
vertinimo ir savęs stebėjimo procesai, o dėmesys nuo veiklos nukrypsta.
Tokiose situacijose didėja vadinamojo „savęs stebėjimo“
aktyvumas, kai vaikas pradeda koreguoti savo elgesį pagal tai, kad yra stebimas
ar filmuojamas. Dėl to mažėja natūralus, spontaniškas dalyvavimas veikloje, o
elgesys tampa labiau „kontroliuojamas“ – atsiranda pozavimas, reakcijų
demonstravimas arba priešingai – vengimas dalyvauti veikloje.
Kartu tai veikia ir socialinį vaiko įsitraukimą: sumažėja
akių kontaktas, emocinis atsakas į suaugusįjį ir natūralaus bendravimo
intensyvumas, nes dalis dėmesio persikelia į save kaip stebimą objektą, o ne į
pačią veiklą.
Grupės dinamika ir emocinė aplinka
Užsiėmimų metu svarbi ne tik individuali vaiko patirtis, bet ir visa grupės dinamika. Pastebima, kad vaikų dėmesys ir elgesys yra glaudžiai susiję su aplinka, kurioje jie yra, todėl vieno vaiko reakcijos dažnai paveikia ir kitus. Jei vienas vaikas nukreipia dėmesį į telefoną, filmavimą ar stebėjimą, tai gali tapti dirgikliu ir likusiai grupei, o bendras įsitraukimas į veiklą sumažėja.
Tokiose situacijose keičiasi ir emocinė aplinka – dalis vaikų tampa mažiau aktyvūs, kiti pradeda sekti aplinkinių veiksmus, o bendras dėmesio sutelkimas į užduotį silpnėja. Dėl to užsiėmimo eiga tampa mažiau nuosekli, o veiklos ritmas – labiau fragmentuotas, su dažnesniais dėmesio nukrypimais nuo pačios užduoties.
Bambino SPA pozicija
Vertindami ankstyvojo amžiaus vaikų raidą ir ugdymo kokybę, siekiame užtikrinti aplinką, kurioje vaiko dėmesys būtų nukreiptas į veiklą, ryšį ir patirtį, o ne į išorinius trikdžius. Užsiėmimų metu ypač svarbu išlaikyti natūralų įsitraukimą, kuris formuojasi per tiesioginį santykį su specialistu ir aplinka.
Atsižvelgdami į mobiliųjų telefonų ir kompiuterių naudojimo žalą užsiėmimų metu, nuo šiol Bambino SPA išmaniaisiais įrenginiais leidžiame naudotis tik laukimo erdvėse.